Previous Entry Share Next Entry
Valanda ir 15 minučių su Rusijos premjeru
sherman
ryst1966
medvedev1

Rusijos reakcija Į Europos Sąjungos, ECB ir Tarptautinio valiutos fondo priemones Kiprui gelbėti – vėl siurprizas. Aukščiausiais kritikos registrais kloję ant sprendimo fundatorių tada, kada vadinamas pirmasis bankų indėlininkų apipjaustymo būdas Kipre laikantiems pinigus rusams buvo nepalyginti palankesnis (primenu, buvo siūloma indėlius iki 100 tūkst. EUR apmokestinti 6,6% vienkartiniu mokesčiu, viršijančius 100 tūkst. EUR – 9,9%). Po to, kada susitarimą pasiekė visos sprendimo paieškose dalyvavusios pusės (Rusija čia tik lojo ir kabino visiems etiketes) sutarė dėl vadinamojo 2-ojo varianto (100 tūks. EUR indėlius ruošiamasi apsaugoti 100%,o viršijančius 100 tūkst. EUR – nuskusti 60-80%), Rusija tokį variantą pasitinka ramiai, be isterijos.

Nežinia tik – ar suprato, kad valstybinės isterikos būdas čia gali būti pats blogiausias, o gal per labai ribotus embargo plyšius rusai sugebėjo perpumpuoti didžią dalį pinigų iš Kipro į kitas Jurisdikcijas, Šveicariją, Lichtenšteiną, Luksemburgą ar Mergelių salas. Tų pinigų teieško FSB – gal pavyks.

Kovo 20 d. septynių laikraščių iš visos Europos: Financial Times (UK), Frankfurter Allgemeine Zeituing (DE), L‘Echo (BE), Financieele Dagblad (NE), Rzeczpospolita (PL) ir Verslo Žinių (LT) atstovams per savaitę per savaitę buvo suorganizuota į Maskvą. Susitikimo su premjeru Dmitrijumi Medvedevu.

Man asmeniškai paskambino prieš savaitė iki renginio Maskvoje iš Briuselio ir paklausė, ar nenorėčiau čia dalyvauti, turėdami mano seną meilę Rusijai, kurią, tiesą sakant panaudoti tarnybiniams tikslams – rašydamas bei komentuodamas Rusijos įvykius net iš interneto, bet ir siekdamas užsibrėžtos mados bent kartą per kalendorinius metus Rusijoje atsirasti (man tai jau pavyksta nuo 2007 m.).

Nėra jokios ab ejonės, kad pagrindinis p. Medvedevo noras buvo pakalbėti apie Kiprą. Kiti du – daug mažiau svarbūs – bivizio susisiekimo tarp Rusijos ir ES procesas ir vienas, eilinis užvažiavimas ant Ukrainos. Tai mes sužinojome kie kvėliau.

O iš karto, kada susirinkome prie Rusijos vyriausybės rūmų (Baltieji namai) 4 KPP, mus visus perleido per skanerių metalinius rėmus, liepė pademonstruoti, ar kompiuteriai, fotoaparatai, diktofonai ir telefonai veikia taip, kaip reikia (sakyčiau, profesionalus tikrinimas buvo – tikrinkojai nesiėmė įrangos skanuoti, o nurodė paspausti kievieno divaiso tik vieną mygtuką, kuris jiems parodė, kad įranga yra skirta tik tam, kas parašyta techninėse charakteristikose), susodino į paprastą miesto autobusą (Skania) net neužtemdytais laikais ir puolė į maskvietiškus kamščius. Iš važiuodami iš kiemo matėme Sergejų Storčaką – ministro Aleksejaus Kudrino laikais - finansų viceministrą, kurį silovikai ar ne vieneriems metams buvo į metę į belangę po to, kada jis esą nemotyvuotai nurašė skolas vienai iš šalių, kurios iki SSSR žlugimo deklaravo laikiusios socialistinės orientacijos. Dabar jis buvo vyriausybės rūmų kieme ir, spėju, buvo tarp tų, kurie diskutavo su tądien atvykusia Kipro delegacija ieškoti saulės iš Rytų.

Pakeliui į objektą Gorki-5, kurioje įsikūręs Dmitrijus Medvedevas, Rubliovkos plentu, iš mus lydinčių panelių (tai, ką matėme, leidžia daryti prielaidą, kad su užsienio žurnalistais dirba išskirtinai jauni žmonės, komunikuojantys pakenčiama anglų kalba – paslaugiai, neįkyriai, etc.), ar yra sąrašas klausimų, kurie prie apskrito stalo būtų nepageidautini. „Ne, visko klauskite, ką tik manote esant aktualiu“, - tokį atsakymą teko gromuluoti keletą akimirkų su tam tikru nepasitikėjimu. Tačiau tik tiek.

Kol privažiavome į Rubliovką, mano klausimynas buvo užbaigtas: turėjau maždaug šešis klausimus (per pasisėdėjimą pavyko pateikti tris), buvo tam tik nerimo dėl pokalbio formato: ar bus klausimai pateikiami kokia nors tvarka, ar bus leidžiama pateikti patikslinančius klausimus. Lydinčių mergužėlių atsakymas: susitikimas truks valandą, visi turėsite galimybę paklausti ir ne po vieną kartą, todėl jokio reglamento nebus.

Kada išsukome iš Rubliovskos plento jau arčiau objekto, savo iPhone‘u ėmiau fotografuoti pakelės vaizdelius. Iš pradžių buvo viskas ramu, net prie sunkių, auksiniais ereliais išpuoštų rezidencijos tvoros vartų. Kada jau privažiavome prie rezidencijos ir aš porą kartų užfiksavau kardus, už nugaros pasigirdo „No! No!No!“. Akimirką apsimečiau, esą nesuprantu, kad no-no-no skirta ne man, tačiau neilgam. Kažkas pabaksnojo per petį ir striuke bei megzta kepuraite vilkys ir dėvys saugumietis pirmiausiai paklausė, ar kalba rusiškai. Atsakius „taip“, jis pasakė: „Ar aš galiu paprašyti, kad jūs paskutinius kadrus ištrintumėt?“. „Žinoma“, - atsakiau, tačiau taip ir neištryniau. Ko gero jų niekur nenaudosiu iš pagarbos tam vaikinui. Man kažkada karštuose Rytų Europos pakraščiuose praradusiam ne tik keliadešimt juostomų, bet ir kelis fotoaparatus panašiomis aplinkybėmis, tasai mandagumas paliko įspūdį.

Iš autobuso į rezidenciją sugužėjome net be parūkymo prieangyje. Paltai į rūbinę, įranga – su savimi: atsiradome laukiamajame. Ten gavome paskutinį instruktažą: pateikiant tris klausimus apie Kiprą, bevizį važiavimą ir Ukrainą, bus įjungtos federaliniams Rusijois TV kanalams priklausančios kameros, todėl organizatoriai pageidautų sklandumo. „Kad jūsų norėtų paklausti apie tris problemas iš sąrašėlio pageidavimų?“ Reinhardas iš Frankfurter Allgemeine užsibukino pirmąjį, aš spėjau pakelti ranką dėl bevizio režimo ir tuojau į bloknotą prikergiau Baltarusijos problemą – esą net jei yra pažangos tarp Rusijos ir ES šiuo klausimu, kaip manoma spręsti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės problemą, mat Baltarusija užsiima šio valstybinio darinio išorės sienos apsaugos, į bevizį režimą turi savotišką požiūrį, o apskritai į ES – dar labiau keistą... Klausimą apie Ukrainą pasiėmė „Intefax“ agentūros žurnalistė, visa savo esybe stengusis mums parodyti, kad būtent ji čia vienintelė čiabuvė iš mūsų.

Buvome nuvesti į patalpą, kuriame buvo padengtas apskritas stalas. Sausainiai, pyragėliai, kepiniai ir žalia arbata. Vietos visiems išskirstytos iš anksto. Nespėję patikrinti kėdžių minkštimo, jau turėjome spausti rankas šeimininkui, kuris apėjo stalą ratu ir pasisveikino. Žemo ūgio žmogus, siaura rankos plaštaka, tačiau kito ranką spaudžia tvirtai. Na, ne taip, kad akys iš akiduobių verstųsi, bet ir ne vėsios tešlos gabalą kitam į saują įmesdamas. Man jis pasirodė žmogus- kaukė: vienoks prieš TV kameras, kitoks – be jų, trečioks prieš foto blyksnes. Klausimą išklauso žiūrėdamas į akis, maždaug per pusę formuluotės rodo suprantąs problemą, tada ima žvalgytis į šonus, viršų. Atsako į klausimą žvilgsnio nesugrąžindamas iš tų, vienam jam patogių erdvių.

Taigi, trys klausimai – sklandžiai ir greitai. Kameroms ir sofitams ačiū. Toliau – tarsi laisvesnis pokalbis. Du ar net trys kolegos grįžo prie Kipro problemos, siekdami sužinoti detalių apie galimus sprendimus, nuostolius, rusų kilmės indėlius.

Per tą laiką supratau turįs prieš kolegas milžinišką pranašumą: klausantis kiekvieno atsakymo rusų kalba, ausyje man nereikia laukti sinchroninio vertimo pabaigos ir aš jau galiu kūno kalba rodyti ženklus, kad norėčiau klausti (beveik visi klausimai buvo pateikiami anglių kalba, tačiau p. Medvedevas atsakė rusiškai). Ir kada, kaip spėjo, prelegentui įgriso Kipro tema ir jis pasakė – „ar mes jau be Kipro nebeturime apie ką kalbėti“ – pasimuisčiau ir išrėžiau visai neblogai, mano supratimu, suformuluotą klausimą apie Rusijos požiūrį į ES III energetikos paketą. Atsakymas buvo ilgas, po to kolegos dar porą detalių jo esmę tikslino. Bent jau man oficialus požiūris į tą prolemą, kuri labai artima ir mums, buvo daug aiškesnis.

Kada dar po keliolikos minučių išsikovojau dar vieną progą įsiterpti, kankino dvejonės. Viena vertus, buvo aiški tema – Kaliningradas, verslo aplinka, ten statoma AE, kuriai Lietuva turi nemažai pretenzijų. Kita vertus, dieną prieš tai būdamas vienoje konferencijoje Varšuvoje klausiau „Rosatom“ atstovo Sergejaus Bojarkino ir vos neužlūžau išgirdęs, kad to pareigūno požiūriu, Lietuva ir Kaliningrado sritis sudaro vieningą energetikos sistemą, todėl, jei Lietuva skubės sinchronizuoti perdavimo sistemą su kontinentinės Europos ENTSO-E, Kaliningrado sritis seks tomis pačiomis pėdomis ir apie tai jau yra informuota Europos Komisija. Mano pranešimas, išsiųstas iš konferencijos salės į vz.lt per dieną, kol aš pats skridau į Maskvą apsuko Reuters, Bloomberg. Jis tam tikra prasme buvo mano turima naujiena. Todėl nusprendžiau tą pačią - Kaliningrado srities energetikos sistemos integravimo į ENTSO-E problemą, tiksliau požiūrį į ją pateikti p. Medvedevui.

Rizikavau. Jeigu jis tą intenciją būtų patvirtinęs, būtų buvusi informacinė bomba, kuri apskristų pasaulį dar galingiau ir plačiau. Jei nepatvirtintų – praktiškai toji galimybė pateikti klausimą (galbūt kitaip suformuluotą ar šiaip iš esmės kita tema) būtų nužudyta. Ryžausi, tačiau p. Medvedevas apie tai kalbėjo labai aptakiai, nukrypo į dausas. Ir bombos iš jo lūpų aš negavau.

Kita vertus, nebauvau labiausiai nelaimingas toje kompanijoje, nes keli mano kolegos pateikė klausimus apie demokratiją ir žmogaus teisių padėtį Rusijoje, vėliau apie tai, kaip Rusija nesilaiko savo įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijoje. Laiko žudymo bendromis frazėmis tomis progomis buvo daug daugiau.

O štai savo pasisėdėjimą baigėme lenkų Rzeczpospolitika atstovo klausimu apie Smolensko tragediją. Nieko iš kojų verčiančio, tačiau jeigu būčiau užlindęs prieš lenką su kokia – „Ką galėtumėte perduoti šaliai, kuri kitą pusmetį pirmininkaus ES“ – formuluote, už durų niekas iš kolegų jau nebūtų pridegęs ir cigaretės. Tik Verslo žinios ir Interfaksas sugebėjome pateikti po tris klausimus.

Po valandos ir 15 minučių pakilome nuo stalo ir lipome antlaiptų šeimyninei nuotraukai, kur ant vieno ir to pačio laiptelio kartu su p. Medvedevu išrikiavo tuos, kurie buvo panašaus ūgio. Po to – cigaretė, autobusas ir apsnigta Maskva. Tiesa – dar darbo iki pusės keturių ryto...

Ai, dar – dabar jau žinau, kad ruošiantis į tokį renginį ir dar prieš dieną neturint Rusijos vizos, nereikia pradėti sriūbauti. Jeigu iškvietimas į konsulinį skyrių ateina iš užsienio reikalų ministerijos, galima beveik ramiai sėdėti ir laukti, kol viza patis jus suras. Kada aš atsiradau konsuliniame pusę dvyliktos dienos (kitą rytą turėjau skristi į Varšuvą, iš ten tą pačią dieną į Maskvą, o nei bilietų, nei gyvenamosios vietos neturėjau), viza mano kišenėje po kreipimosi į langelį kartu su pasu mano kišenėje atsirado per dešimt minučių.


  • 1
  • 1
?

Log in

No account? Create an account